Šiandien leisiu sau nukrypti kiek kita linkme, nors kaspaskambino.lt svetainėje rašau naudingus ir praktiškus straipsnius, negaliu nepaliesti šios temos kuri kai kam pasirodys pramoginė, o kitiems itin rimta, turbūt tai bus ilgiausias mano kada nors parašytas straipsnis, bet manau, jog bus įdomu, nes pateiksiu ir tikrų istorijų iš užsienio kurios tikrai atims žadą, tad nieko nelaukę pradėkime.

Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti, iš kur atsirado šis fenomenas, kokios yra žinomiausios su juo susijusios istorijos, ką apie tai sako mokslas ir psichologija, ir kodėl, nepaisant visų racionalių paaiškinimų, tūkstančiai žmonių visame pasaulyje ir toliau pasakoja panašius išgyvenimus.

Prisipažinsiu iš karto – kai pirmą kartą išgirdau istoriją apie moterį, kuriai vidury nakties paskambino jau prieš metus miręs tėvas, nusijuokiau ir pagalvojau, kad tai tik dar viena „miesto legenda“. Bet kuo daugiau panašių istorijų radau – iš skirtingų šalių, skirtingų dešimtmečių, iš žmonių, kurie visiškai nepažįsta vieni kitų – tuo sunkiau buvo jas tiesiog nurašyti į šalį. Šis reiškinys turi net savo pavadinimą tarp paranormaliais reiškiniais besidominčių tyrėjų – „phone calls from the dead“, arba lietuviškai galėtume sakyti „skambučiai iš anapus“. Ir jis yra kur kas plačiau paplitęs, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kas per reiškinys tie „skambučiai iš anapus“?

Pati fenomeno esmė paprasta: žmogus gauna telefono skambutį (arba, senesniais atvejais, skambina jam pačiam), o kitoje linijoje – balsas, kuris, atrodo, priklauso neseniai mirusiam artimajam, draugui ar net visiškai nepažįstamam žmogui, kuris jau seniai iškeliavęs anapilin. Kartais pokalbis trunka kelias sekundes, kartais – kelias minutes. Dažniausiai skambutis nutrūksta staiga, dažnai lydimas trukdžių, spragsėjimo ar keistų garsų linijoje.

Tyrinėtojai, kurie domėjosi šiuo reiškiniu, išskiria kelis pasikartojančius bruožus:

• Skambutis paprastai būna trumpas ir netikėtas.
• Balsas dažnai skamba pažįstamai, tačiau kalba keistai – lakoniškai, kartais tik keliais žodžiais.
• Linija dažnai būna triukšminga, girdimi spragsėjimai ar tarsi „tuščia“ tyla.
• Po pokalbio paaiškėja, kad iš to numerio niekas nebuvo skambinęs, arba numeris apskritai neegzistuoja.

Knyga, kuri fenomeną iškėlė į viešumą

Nuotraukos šaltinis: kaspaskambino.lt

Kai kalbame apie šio reiškinio istoriją, neįmanoma nepaminėti 1979 m. išleistos knygos „Phone Calls from the Dead“, kurią parašė parapsichologijos tyrinėtojas D. Scott Rogo kartu su Raymond Bayless. Rogo buvo laikomas psichinių tyrimų istorijos autoritetu ir parašė daugybę knygų bei straipsnių įvairiais paranormalių reiškinių aspektais, o jo darbai cituojami tokiuose leidiniuose kaip Psichinių tyrimų draugijos žurnalas. Autoriai surinko ir aprašė apie penkiasdešimt tokių atvejų – nuo skambučių iš neseniai mirusių artimųjų iki situacijų, kai žmogus paskambindavo, bet vėliau prisiekdavo niekada to nedaręs.

Verta paminėti – abu autoriai patys pripažino, kad idėja skamba beveik absurdiškai. Jie aprašė, kad po dvejų metų trukusio tyrimo priėjo išvados, jog šie keisti skambučiai iš tiesų vyksta ir yra dažnesni, nei būtų galima pagalvoti, o žmonės, pasakojantys apie tokius atvejus, greičiausiai nemeluoja ir nebando niekam apgaudinėti – jie tiesiog patyrė kažką, ko negali paaiškinti.

Ši knyga tapo tam tikru pamatu vėlesniems tyrinėtojams, tarp jų – britų psichologui Callum E. Cooper, kuris jau šiame amžiuje išleido atnaujintą, akademiškesnį šio reiškinio tyrimą, papildydamas jį naujesniais atvejais ir bandydamas juos analizuoti rimčiau, be sensacijos.

Tikros istorijos: žmonės, kurie tvirtina sulaukę skambučio iš anapus

Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie patį reiškinį – kodėl žmonės pasakoja gavę skambučius iš jau mirusių artimųjų ir ką apie tai sako mokslas. Dabar noriu pereiti prie konkretesnių dalykų – istorijų, kurios buvo užfiksuotos, ištirtos ir aprašytos parapsichologų D. Scott Rogo bei Raymond Bayless 1979 m. knygoje „Phone Calls from the Dead“, taip pat vėlesniuose šia tema atliktuose tyrimuose. Verta iš karto pabrėžti: tai – asmeniniai liudijimai, surinkti tyrėjų iš pačių žmonių, o ne moksliškai patvirtinti faktai. Bet būtent tai jas ir daro tokias įtraukiančias – jos skamba kaip tikri žmonių pergyvenimai, o ne sugalvotos siaubo istorijos.

Skambutis, kuris paskatino visą tyrimą

Viskas prasidėjo nuo vieno laiško. 1976 metais žurnalui „Fate“ parašė Ohajo valstijoje gyvenęs Don B. Owens ir papasakojo istoriją apie savo seniai pažįstamą draugą Lee Epps. Vyrai kadaise gyveno tame pačiame rajone, vėliau Lee išsikraustė, o bendravimas apsiribojo retomis progomis paskambinti vienas kitam.

1968 metų spalio 26 dieną, 22 valandą 30 minučių, Dono žmona Ethel atsiliepė į skambutį ir iškart atpažino Lee balsą. Vyras skambėjo sunerimęs ir prašė perduoti žinią, kad jaučiasi labai blogai ir niekada taip nesijautė – kad Donas kuo greičiau su juo susisiektų. Ethel bandė jam paskambinti atgal, tačiau niekas neatsiliepė – taip pat neatsiliepė ir tada, kai grįžęs namo pabandė pats Donas. Vėliau paaiškėjo siaubingas sutapimas: Lee Epps mirė lygiai tą pačią valandą, kai buvo priimtas tas skambutis.

Būtent ši istorija, publikuota žurnale „Fate“, paskatino Rogo ir Bayless imtis rimtesnio tyrimo – jie pradėjo rinkti panašius atvejus iš viso pasaulio ir po dvejų metų darbo išleido jau minėtą knygą.

Draugė, kuri jau seniai buvo palaidota

Viena keisčiausių knygoje aprašytų istorijų – apie Arizonoje gyvenusius sutuoktinius Bonnie ir C. E. MacConnell. Vieną sekmadienio vakarą jiems paskambino sena, seniai nematyta draugė ir pasakė, kad ką tik persikėlė gyventi į netoliese esančius slaugos namus. Pokalbis truko visą pusvalandį – jie šnekučiavosi apie senus laikus, o ponia MacConnell net pažadėjo atvežti draugei jos mėgstamiausio brendžio gimtadienio proga.

Po kelių dienų MacConnellai nusprendė paskambinti draugei dar kartą, kad susitartų dėl apsilankymo. Tuomet jiems buvo pranešta, kad moteris mirė – tą patį sekmadienį ryte, praėjus vos keliom valandom iki jos „pokalbio“ su MacConnellais.

Skambutis apie brendžio butelį, kurio jau nebereikės

Panašus, bet dar kraupesnis atvejis siejamas su ta pačia MacConnellų draugės istorija skirtingoje jos versijoje, kurią savo darbe cituoja Rogo ir Bayless, remdamiesi rašytojos Susy Smith 1975 m. knyga „The Power of the Mind“. Kai Bonnie MacConnell pasakė norinti atvežti draugei mėgstamą brendį gimtadienio proga, ši atsakiusi trumpai ir keistai: girdi, jai jo „jau nebereikės“. Tuo metu niekas šiai frazei nesuteikė reikšmės – kol po kelių dienų nepaaiškėjo, kad moteris jau buvo mirusi tuo metu, kai vyko šis pokalbis.

Nuotraukos šaltinis: Freepik

Sapnas, paskatinęs skambutį draugei, kuri mirusi jau pusmetį

Ne visos šios istorijos prasideda nuo gauto skambučio – kartais iniciatyvą imasi pats žmogus, nė nenutuokdamas, kad skambina jau mirusiam asmeniui. Naujajame Džersyje gyvenusiai moteriai, vardu Marie D’Alessio, susapnavo neramų sapną apie seniai matytą vaikystės draugę. Pabudusi ji nusprendė tiesiog paskambinti ir pasiteirauti, kaip jai sekasi. Jos nuostabai, draugė atsiliepė, ir jos kalbėjosi nemažai laiko – visai kaip senais laikais.

Kai po kelių dienų Marie nusprendė paskambinti dar kartą, jai buvo pranešta liūdna žinia: jos draugė buvo mirusi jau pusę metų.

Gydytojas, kuris išgirdo mamos balsą

Viena jautriausių knygoje aprašytų istorijų – Los Andžele dirbusio gydytojo Dr. Johno Medvedo atvejis. 1974 metais mirus jo mamai, praėjus tam tikram laikui po laidotuvių, gydytojui paskambino telefonas – linijoje jis išgirdo moters balsą, kelis kartus pakartojusį jo vardą: „Džoni“. Balsas skambėjo pažįstamai, tačiau jis paklausė, kas skambina. Atsakymas buvo trumpas – „tavo mama“ – ir pokalbis nutrūko.

Įdomu tai, kad šalia buvęs draugas, girdėjęs dalį pokalbio, vėliau patvirtino šią istoriją, kai su juo susisiekė pats Raymond Bayless, tirdamas šį atvejį. Dr. Medvedas pats kreipėsi į Psichinių tyrimų draugiją Beverli Hilse, norėdamas išsiaiškinti, kas jam nutiko.

Naktinis skambutis prieš siaubingą atradimą

Viena neramiausių knygoje minimų istorijų – apie jauną vyrą, vardu Arne Gandy, ir jo motiną. Vieną naktį, apie trečią valandą, motinai suskambo telefonas. Ji išgirdo savo sūnaus balsą, tačiau linija buvo pilna keistų, neaiškių garsų – tarsi fone skambėtų kiti, svetimi balsai, dejonės, o pats sūnus tarsi kviestų pagalbos.

Kitą rytą paaiškėjo baisi žinia – Arne Gandy kūnas buvo rastas San Francisko įlankoje. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad jis vandenyje išbuvo jau daugiau nei 48 valandas – tai reiškia, kad tuo metu, kai motina girdėjo jo balsą telefone, jis jau buvo miręs kelias dienas.

Panašūs reiškiniai skirtingose kultūrose

Įdomiausia tai, kad „skambučiai iš anapus“ nėra vien amerikietiškas ar britiškas fenomenas. Panašaus pobūdžio pasakojimai – apie ženklus, balsus ar kontaktus iš mirusiųjų – egzistuoja praktiškai visose kultūrose, tik skirtingu pavidalu:

• Lietuviškame ir platesniame slavų folklore ilgai gyvavo tikėjimas, kad mirusysis prieš „iškeliaudamas“ visiškai gali pasirodyti sapne ar duoti ženklą – laikrodžio sustojimą, paukštį prie lango, girdimą balsą. Telefonas čia tiesiog tapo nauja, moderniu technologiniu būdu tą patį senovinį tikėjimą perteikiančia forma.
• Japonijoje po 2011 m. cunamio nemažai išgyvenusiųjų pasakojo apie „vaiduoklių taksi“ atvejus bei kitus susitikimus su žuvusiais artimaisiais – tai buvo net tapę atskirų sociologinių tyrimų objektu apie tai, kaip bendruomenės išgyvena masinę netektį.
• Vakarų šalyse po didelių tragedijų – nelaimingų atsitikimų, karo, teroro aktų – artimieji ne kartą pasakojo gavę trumpus, neaiškius skambučius iš mylimo žmogaus telefono būtent tuo metu, kai šis žuvo, nors vėliau paaiškėdavo, kad telefonas buvo sugadintas ar visai neveikiantis.

Tai rodo, kad noras – ar poreikis – tikėti, jog ryšys su mirusiuoju nenutrūksta iškart, yra universalus, nepriklausomai nuo šalies ar kultūros.

Kaip mokslas ir psichologija aiškina šį reiškinį

Būdamas žmogus, kuris mėgsta ir mistiką, ir faktus, negaliu straipsnio baigti nepaminėjęs racionalių paaiškinimų – jų yra ne vienas, ir dauguma jų gana įtikinami.

1. Sielvarto sukeltos haliucinacijos. Psichologai jau seniai žino, kad gedint artimo žmogaus netektį, smegenys gali kurti labai realistiškus pojūčius – regėti mirusįjį kambaryje, užuosti jo kvapą, girdėti jo balsą ar net skambantį telefoną. Tai vadinama „pomirtinio bendravimo patirtimi“ (angl. after-death communication experience) ir yra laikoma normalia, gana dažna gedulo dalimi, o ne psichikos sutrikimo požymiu.

2. Miego paralyžius ir pusiau miego būsenos. Nemažai tokių skambučių įvyksta naktį arba anksti ryte, kai žmogus dar nėra visiškai pabudęs. Šiuo metu smegenys gali „sukurti“ garso haliucinaciją, kuri suvokiama kaip visiškai reali – įskaitant telefono skambėjimą ir balsą kitoje linijoje.

3. Techniniai gedimai ir „kryžminiai“ ryšiai. Senesnės analoginės telefonijos laikais buvo žinomi atvejai, kai dėl linijos triukšmo ar sutrikimų vieno pokalbio garsas persidengdavo su kito. Tai galėjo sukurti įspūdį, jog skambina kažkas, kas iš tikrųjų tuo metu net nebuvo prie telefono.

4. Klaidingas numerio surinkimas ir sutapimai. Kartais paaiškėja daug prozaiškesnė versija – kažkas tiesiog neteisingai surinko numerį, o žmogaus vaizduotė bei stiprus emocinis fonas likusią dalį „papildė“ patys.

5. Apofenija ir patvirtinimo šališkumas. Tai psichologinis polinkis įžvelgti prasmę ir ryšius atsitiktiniuose įvykiuose – ypač kai esame emociškai jautrūs. Jei mes labai laukiame ženklo iš mirusio artimojo, tikėtina, kad bet koks keistas skambutis bus interpretuojamas būtent taip.

Verta pastebėti, kad net ir patys tyrinėtojai, tokie kaip minėtas Rogo, pripažindavo esantys atviri abejonėms ir manė, kad dalis reiškinių turi psichologinį paaiškinimą – tik jie manė, jog dalies atvejų tai vis dėlto nepaaiškina iki galo.

Nuotraukos šaltinis: Freepik

Kodėl žmonės vis tiek nori tikėti

Manau, kad esminis klausimas čia nėra „ar tai tikra“, o „kodėl mums to reikia“. Netektis yra viena skaudžiausių žmogaus patirčių, o mintis, kad ryšys su mylimu žmogumi gali visiškai nenutrūkti – nors ir vieną akimirką, per vieną trumpą skambutį – suteikia paguodos, kurios racionalūs paaiškinimai tiesiog negali pakeisti. Tai galbūt paaiškina, kodėl panašios istorijos kartojasi kartą po karto, nepriklausomai nuo laikmečio ar technologijos: nuo senų laidinių telefonų iki šiuolaikinių išmaniųjų su skambučių identifikavimu.

Įdomu ir tai, kad panašios patirtys aprašomos ir medicinos personalo, dirbančio su mirštančiais pacientais – slaugytojos bei slaugytojai ne kartą pasakoja apie neįprastus reiškinius paskutinėmis paciento gyvenimo valandomis, tarp jų – ir apie telefonų skambėjimą be aiškios priežasties. Tokie stebėjimai tapo net atskirų mokslinių publikacijų apie mirties artumo fenomenus tema.

O kas, jei paskambino tiesiog… nepažįstamas numeris?

Štai čia grįžtame prie kasdienybės. Ne kiekvienas keistas ar neatpažįstamas skambutis reiškia paranormalų reiškinį – dažniausiai tai tiesiog rinkodaros skambutis, sukčiai, klaidingai surinktas numeris arba senas pažįstamas su nauju numeriu. Prieš leidžiant vaizduotei pasukti mistikos link, visada verta pirmiausia patikrinti faktus: iš kur tas numeris, kam jis priklauso ir ar apie jį jau yra pranešę kiti žmonės.

Būtent tam ir egzistuoja tokie įrankiai kaip numerio paieška – jie padeda greitai išsiaiškinti, ar skambinantysis yra tikras žmogus, įmonė, ar galbūt sukčiavimo bandymas. Kartais paslaptingiausi skambučiai turi labai paprastą, žemišką paaiškinimą – tereikia jį pasitikrinti.

Trys tipai skambučių, apie kuriuos pasakoja tyrinėtojai

Grįžtant prie Rogo ir Bayless tyrimo – jie savo darbe išskyrė tris skirtingus šio reiškinio variantus, ir man asmeniškai šis suskirstymas atrodo bene įdomiausia viso tyrimo dalis:

1. „Klasikinis“ skambutis iš mirusiojo. Žmogus, kuris jau miręs (kartais prieš kelias dienas, kartais – prieš daugelį metų), netikėtai paskambina artimajam ar draugui. Pokalbis dažniausiai trumpas, kartais paguodžiantis, kartais – neramus.
2. „Priimtas“ skambutis iš anapus. Šiuo atveju gyvas žmogus paskambina į namus, kuriuose, kaip jam atrodo, atsiliepia asmuo, kuris iš tikrųjų jau seniai miręs.
3. „Fantominis“ pokalbis tarp dviejų gyvų žmonių. Keisčiausias variantas – kai vienas žmogus tvirtina pokalbėjęs su kitu, o šis vėliau prisiekia niekada tokio skambučio nedaręs ar negavęs. Tarsi pats ketinimas paskambinti būtų kažkokiu būdu „persidavęs“ be jokios technikos pagalbos.

Šis trečiasis variantas dažnai pamirštamas populiariuose straipsniuose, nors būtent jis, mano galva, labiausiai kelia klausimų – juk čia nė vienas iš pokalbio dalyvių nėra miręs, tad paaiškinimą tenka ieškoti jau visai kitoje plotmėje, greičiausiai – žmogaus atminties ir suvokimo klaidose.

Kodėl būtent telefonas, o ne, tarkime, laiškas ar durų beldimas?

Vienas klausimas, kuris man pačiam ilgai nedavė ramybės – kodėl būtent telefonas tapo tokiu populiariu „kanalu“ šiems pasakojimams? Atsakymas, tikriausiai, slypi pačioje telefono prigimtyje. Skirtingai nei, tarkime, laiškas ar žinutė, telefono skambutis yra betarpiškas, gyvas, akimirksniu vykstantis kontaktas – girdime balsą realiu laiku, be jokio tarpininko. Būtent todėl jis emociškai veikia stipriau nei bet kokia rašytinė žinutė: balsas, intonacija, kvėpavimas – visa tai suvokiama kaip neabejotinas gyvo (ar buvusio gyvo) žmogaus buvimo įrodymas.

Be to, telefonas istoriškai buvo (ir tebėra) prietaisas, susijęs su svarbiausiomis, dažnai emociškai įtemptomis žiniomis – gimimais, mirtimis, nelaimėmis, ilgai lauktais skambučiais iš toli. Nenuostabu, kad būtent šis įrenginys tapo simboliu, per kurį žmonių vaizduotė „prijungia“ ir ryšį su anapusiniu pasauliu.

Ką apie tai sako parapsichologai šiandien

Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tyrinėjantys vadinamąsias „mirties artumo“ (angl. near-death ir after-death communication) patirtis, į šį reiškinį žiūri kur kas atsargiau nei septintajame–aštuntajame dešimtmetyje. Dauguma sutinka, kad:

• Didžioji dalis atvejų turi psichologinį ar neurologinį paaiškinimą, susijusį su sielvartu, nuovargiu ar miego sutrikimais.
• Tam tikra dalis atvejų (ypač tie, kai skambutis sutampa su tiksliu mirties momentu, apie kurį skambinusysis dar negalėjo žinoti) lieka sunkiai paaiškinami vien atsitiktinumu, tačiau tai nereiškia, kad jie įrodo antgamtinį poveikį – tiesiog trūksta duomenų patikimai analizei.
• Svarbu skirti asmeninę, subjektyvią patirtį (kuri žmogui yra visiškai reali ir svarbi) nuo objektyviai patikrinamo įrodymo, kurio tokio pobūdžio pasakojimai kol kas negali pasiūlyti.

Kitaip tariant – mokslas nesako „to nebūna“, jis sako „kol kas neturime būdo to patikimai patikrinti“. Ir, ko gero, būtent ta neapibrėžtumo zona ir palaiko šio reiškinio populiarumą jau daugiau nei keturiasdešimt metų.

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar skambučiai iš mirusiųjų yra moksliškai įrodyti? Ne. Tai lieka anekdotinių (asmeninių pasakojimų) lygmens reiškinys, kurio parapsichologai nesugebėjo patikimai atkartoti kontroliuojamomis sąlygomis.

Kodėl tokie skambučiai dažniausiai būna trumpi? Tyrinėtojai pastebi, kad ryšys dažniausiai nutrūksta, kai skambinantysis suvokia ar pamini, kad kalbasi su mirusiuoju – tarsi ta mintis pati savaime nutraukia iliuziją ar patirtį.

Ar tai gali būti susiję su telefono gedimu? Taip, dalis atvejų, ypač senesnėse analoginėse sistemose, siejami su linijos triukšmu, kryžminiais ryšiais ar tiesiog klaidingai surinktu numeriu.

Ką daryti, jei gavau keistą, neaiškų skambutį? Pirmiausia verta patikrinti patį numerį – ar jis egzistuoja, kam priklauso, ar apie jį jau yra pranešę kiti žmonės internete.

Apibendrinimas

Skambučių iš anapus fenomenas – viena iš tų temų, kur mokslas, psichologija ir žmogiškas jausmas susipina taip glaudžiai, kad sunku nubrėžti aiškią liniją tarp „tikrai įvyko“ ir „taip norėjosi patikėti“. Vieni šiuos pasakojimus laikys tiesiog gedulo psichologijos ir atminties žaismo pavyzdžiu, kiti – įrodymu, kad ryšys su artimaisiais nenutrūksta net po mirties. Tiesa tikriausiai slypi kažkur per vidurį: žmogaus smegenys yra nepaprastai galingas, bet kartu ir gana lengvai apgaunamas instrumentas, o netektis – vienas stipriausių emocinių būsenų, kurias galime patirti.

Kad ir kaip būtų, kitą kartą, kai vidury nakties suskambės telefonas iš nežinomo numerio, o širdis suvirpės iš netikėtumo – verta prisiminti, kad dažniausiai už paslaptingiausio skambučio slypi visai paprastas paaiškinimas. O jei norisi įsitikinti – visada galima jį patikrinti.