Neseniai pasidomėjau viena be galo intriguojančia tema, kuri privertė mane visiškai kitaip pažvelgti į daiktą, be kurio šiandien neįsivaizduojame nė vienos savo gyvenimo minutės. Man pasidarė smalsu: o kas gi iš tikrųjų vyko pačių pirmųjų telefono skambučių metu? Kokie buvo tie patys pirmieji žodžiai, perskrodę varinius laidus ir visiems laikams pakeitę žmonijos istoriją, kultūrą bei kasdienybę?
Prisipažinsiu, pradėdamas šią paiešką tikėjausi rasti sausų, vadovėlinių istorinių faktų, nuobodžių datų ir akademinių aprašymų apie elektros impulsus ar signalų perdavimą. Tačiau tai, ką atradau giliausiuose archyvuose, mane tiesiog pribloškė. Pasirodo, telekomunikacijų eros pradžia buvo kupina neįtikėtinų dramų, aršios konkurencijos, kuriozinių situacijų ir kartais net labai komiškų detalių, apie kurias viešai kalbama stebėtinai mažai.
Prisipažinsiu, dėl šio straipsnio net nukeliavau į Alytaus biblioteką, paklausęs bibliotekininkės ar čia yra kokių nors knygų apie pirmuosius telefonus ar skambučius ši nusišypsojo ir tarė -Na… tai kiek nekasdieniškas klausimas, bet turiu būtent tai ko Jums reikia, šiek tiek palaukęs nustebau kokią šusnį įvairiausių laikraščių gavau tiesiai į rankas, tad esu dėkingas Alytaus Jurgio Kunčino Bibliotekai.
Vartydamas senus išradėjų dienoraščius ir amžininkų liudijimus, aptikau istorijų, kurios labiau primena dinamišką Holivudo filmą, o ne nuobodžią mokslo kroniką. Nuo degančių kelnių laboratorijoje iki tikrų piratiškų pasisveikinimų – pirmieji žingsniai telefono istorijoje buvo tikrai ne nuobodūs. Todėl šiandien tiesiog privalau pasidalinti šiais atradimais su jumis ir pakviesti į trumpą, bet beprotiškai įdomią kelionę laiku atgal į XIX amžių, kai pasaulis išmoko kalbėti per atstumą.
„Pone Vatsonai, ateikite čia…“ – drama, virtusi istorija ir laboratorijos paslaptis
Jeigu per istorijos pamokas nemiegojote, tikriausiai dauguma esate girdėję apie Aleksandrą Grahamą Belą – žmogų, kuriam oficialiai priskiriamas telefono išradimas. 1876 m. kovo 10 d. Bostone įvyko tai, kas visam laikui pakeitė mūsų komunikaciją. Tačiau ar kada nors susimąstėte, kokiomis tiksliomis aplinkybėmis gimė pati pirmoji frazė? Juk tokie momentai paprastai būna iš anksto surepetuoti, o žodžiai – iškilmingi.
Vartydamas istorines kronikas ir amžininkų prisiminimus, aptikau labai žemišką, žmogišką ir be galo smagią detalę. Pasirodo, A. G. Belas visai neplanavo rėžti istorinės kalbos ateities kartoms ar suformuluoti filosofinės sentencijos. Viskas įvyko visiškai netikėtai. Eksperimento metu išradėjas palinko prie savo naujojo aparato, tačiau padarė staigesnį judesį ir netyčia ant savo kelnių bei rankų užsipylė stiprios sieros rūgšties, kurią naudojo baterijų elementams maitinti. Pajutęs deginimą ir pamatęs svylančius audinius, Belas tiesiog instinktyviai pašaukė savo ištikimą asistentą, buvusį kitame namo gale, palėpėje įrengtoje laboratorijoje:
„Mr. Watson, come here – I want to see you.“ (Pone Vatsonai, ateikite čia – aš noriu jus pamatyti).
Štai taip – pirmoji telefonu perduota žinutė buvo ne koks nors skambus pareiškimas apie technologinį proveržį, o paprasčiausias, streso kupinas pagalbos šauksmas dėl degančių drabužių! Tomas Watsonas, sėdėjęs prie imtuvo kitame kambaryje, per laidus išgirdo kiekvieną žodį ir tai nebuvo koks nors trūkčiojantis garsas viskas buvo perduota neįtikėtinai aiškiai. Jis akimirksniu metėsi bėgti koridoriumi šaukdamas: „Aš jus girdėjau! Aš aiškiai girdėjau žodžius!“ Taip, per visišką atsitiktinumą ir sugadintas kelnes, prasidėjo nauja žmonijos era. Įdomu tiesa? Skaitykite toliau.
Tomas Edisonas ir amžinasis „Alio!“ – mūšis tarp piratų ir mokslo
Man visada buvo be galo smalsu, iš kur atsirado tas visuotinis įprotis pakėlus telefono ragelį sakyti „Alio“ (arba angliškąjį Hello). Ar tai tiesiog natūralus žodis, ar kažkieno apgalvotas sprendimas? Pasikapstęs giliau po telekomunikacijų istorijos užkulisius, sužinojau, kad dėl šio vieno žodžio vyko tikras titanų mūšis tarp paties telefono išradėjo A. G. Belo ir kito genialaus to meto proto – Tomo Edisono.
Šie du vyrai turėjo visiškai skirtingą viziją, kaip žmonės turėtų pradėti pokalbį:
Belo variantas: Jis šventai tikėjo, kad idealus pasisveikinimas telefonu yra senas, tradicinis jūreiviškas šūkis „Ahoy!“ (Ahoi!). Belas pats visą gyvenimą juo naudojosi ir primygtinai reikalavo, kad ankstyvųjų telefonų knygų instrukcijose žmonėms būtų nurodyta pokalbį pradėti būtent taip. Jei Belas būtų laimėjęs šį ginčą, šiandien biuruose ir namuose į skambučius tikriausiai atsilieptume kaip tikri piratai.
Edisono variantas: Tomas Edisonas 1877 m., kai buvo montuojamos pirmosios komercinės telefonų linijos Pitsburge, parašė laišką vietinio telegrafo vadovui. Jame jis pasiūlė naudoti žodį „Hello“. Jo argumentas buvo grynai praktinis: šis žodis turi stiprius skambiuosius balsius, yra trumpas ir lengvai išgirstamas net per pačias prasčiausias, traškančias to meto linijas. Be to, jį lengva ištarti rėkiant (o ankstyvuoju telefonu reikėjo rėkti).
Galiausiai, visuomenė pasirinko praktiškumą, ir Edisono variantas triuškinamai laimėjo. Tačiau tyrinėdamas šią temą aptikau dar vieną puikų faktą: būtent Tomo Edisono įvesto žodžio dėka pačios pirmosios telefonų operatorės, kurios rankiniu būdu sujungdavo laidus stotyse, visuomenėje gavo oficialią ir labai madingą pravardę – „Hello Girls“ (Alio mergaitės). Taigi, kiekvieną kartą, kai šiandien automatiškai ištariame „Alio“, mes nesąmoningai atiduodame pagarbą XIX amžiaus pabaigos elektros inžinerijos genijui.
Pirmasis tarpžemyninis skambutis: kai atstumas išnyko
Sustoti ties Belo laboratorija man nepavyko – pasidomėjau, kaip reikalai klostėsi toliau, kai technologijos ūgtelėjo. 1915 m. įvyko pirmasis oficialus tarp žemyninis skambutis tarp Niujorko ir San Francisko.
Šio skambučio metu prie ragelio vėl sėdo tie patys senieji kolegos – A. G. Belas ir T. Watsonas. Belas, sėdėdamas Niujorke, pakartojo savo garsiąją frazę: „Pone Vatsonai, ateikite čia – aš noriu jus pamatyti“.
Tačiau šį kartą Watsonas, būdamas už tūkstančių kilometrų San Franciske, šmaikščiai atsakė:
„Dabar man prireiks savaitės, kad pas jus ateičiau!“
Konkurencijos drama: 2 valandų lenktynės dėl patento ir paslaptingas brėžinys
Kai pradėjau dar labiau gilintis į šį įvykį, aptikau faktą, kuris primena tikrą Holivudo trilerį su pramoninio šnipinėjimo elementais. Aleksandras Grahamas Belas nebuvo vienintelis genijus, tą dieną norėjęs pakeisti pasaulį. Kitas labai talentingas išradėjas ir inžinierius, Elisha Gray, jau kurį laiką nepriklausomai kūrė stulbinamai panašų įrenginį.
Visa kulminaciją pasiekė 1876 m. vasario 14 d. – Šv. Valentino dieną. Pasidomėjęs archyvais, sužinojau, kad Belo advokatas į Vašingtono patentų biurą atskubėjo anksti ryte ir pateikė oficialią patento paraišką numeriu 5. Vos po dviejų ar trijų valandų į tą patį pastatą, nešinas savo brėžiniais, įžengė Elisha Gray. Jis pateikė vadinamąjį „įspėjimas apie patentą“ (angl. caveat) – dokumentą, pranešantį, kad jis kuria tokį aparatą ir prašo apsaugos.
Belas laimėjo šias lenktynes per plauką. Jei jo advokatas būtų ilgiau gėręs rytinę kavą ar pastrigęs spūstyje, šiandien vadovėliuose telefonų tėvu vadintume Elisha Gray. Tačiau ši istorija turi ir tamsiąją pusę, kurią atradau istorikų ginčuose. Elisha Gray vėliau teisme įrodinėjo, kad patentų biuro darbuotojas buvo papirktas ir leido Belo advokatams pamatyti E. Gray brėžinius. Gandai skelbia, kad Belas savo garsiajame „siūstuve“ panaudojo idėją, kurią jo teisininkai tiesiog nukopijavo nuo konkurento dokumentų tą pačią lemtingą dieną! Kad ir kaip ten buvo, teismas pripažino Belo pergalę, o pats pirmasis skambutis įvyko praėjus mažiau nei mėnesiui po šio dramatiško teisinio finišo.
Kaip atrodė tas pirmasis „telefonas“? (Rūgštis, adata ir medinė dėžė)
Mums įprasta telefoną įsivaizduoti kaip patogų, aptakų aparatą su dideliu ekranu o mygtukai jau tapo istorija, tačiau pasidomėjęs pirmojo modelio konstrukcija, likau nuoširdžiai nustebęs. Pirmasis veikiantis Belo aparatas neturėjo jokio ragelio, kurį būtų galima pridėti prie ausies ir burnos vienu metu. Tai buvo vadinamasis „skystuoju siųstuvu“ (angl. liquid transmitter), kuris labiau priminė ne ryšio priemonę, o pavojingą chemikalų laboratorijos indą.
Išanalizavęs brėžinius, atradau, kad šį aparatą sudarė keli labai specifiniai elementai:
Medinis piltuvėlis: Didelis, rago formos piltuvas, į kurį reikėjo rėkti visa gerkle, kad garso banga būtų pakankamai stipri.
Membrana su adata: Piltuvo gale buvo įtempta oda (dažniausiai naudojama pergamentinė medžiaga), prie kurios buvo priklijuota plona metalinė adata.
Metalinė taurė su rūgštimi: Štai čia ir slypi visa paslaptis. Adata kyšojo tiesiai virš nedidelio indo, pripildyto vandens ir stiprios sieros rūgšties mišinio.
Veikimo principas buvo genialus, bet rizikingas: kai Belas kalbėjo į piltuvą, garso bangos judino membraną. Membrana vertė adatą judėti aukštyn ir žemyn, o ši, labiau ar mažiau pasinerdama į rūgštį, keitė elektros srovės varžą. Šis kintantis signalas laidu keliavo į kitą kambarį, kur Watsonas turėjo prie ausies prisidėjęs panašų imtuvą.
Būtent šis cheminis procesas paaiškina didžiąją pirmojo skambučio paslaptį! Kadangi aparatas reikalavo nuolatinio skysčio lygio reguliavimo, ant Belo stalo stovėjo atviri indai su rūgštimi. Užteko vieno staigesnio judesio eksperimento akimirką, ir agresyvus skystis išsiliejo ant išradėjo drabužių, sudegindamas audinį ir priversdamas Belą sušukti tą istorinę frazę. Taigi, be šio keisto ir pavojingo „rūgštinio“ telefono dizaino, mes tikriausiai šiandien žinotume visiškai kitus pirmuosius žodžius!
Mitai ir tiesa: ką užfiksavo pats Belas?
Istorijos vadovėliuose dažnai cituojama frazė: „Pone Vatsonai, ateikite čia – man jūsų reikia“. Tačiau išstudijavęs paties Belo asmeninį dienoraštį, kurį jis pildė tą pačią 1876 m. kovo 10 d. vakarą, aptikau tikslų jo paties ranka parašytą įrašą.
Belas savo užrašuose rašė:
„Aš sušukau į piltuvėlį šiuos žodžius: ‘Mr. Watson – Come here – I want to see you.’ Mano nuostabai, jis išgirdo ir iškart atėjo, pasakydamas, kad suprato kiekvieną žodį.“
Įdomu tai, kad Watsonas vėliau savo memuaruose prisiminė, jog Belas rėkė kur kas emociškiau, nes rūgštis jau graužė jo drabužius ir odą. Tad ta oficiali, rami frazė, kurią žinome šiandien, iš tikrųjų buvo labiau panaši į garsų, streso kupiną šauksmą per visą namą.
Pirmasis muzikos koncertas telefonu
Dar vienas smagus faktas, kurį sužinojau – tą pačią pirmąją sėkmingų bandymų savaitę Belas ir Watsonas ne tik kalbėjosi, bet ir bandė telefonu transliuoti… muziką! Kadangi linijos kokybė buvo prasta, jie pastebėjo, kad muzikos garsai ir dainavimas persiduoda kur kas geriau nei kalba.
Tomas Watsonas vėliau prisipažino, kad tą pačią kovo mėnesio savaitę jis turėjo ne tik klausytis Belo nurodymų, bet ir garsiai dainuoti į ragelį populiarias to meto dainas bei švilpauti melodijas, kol Belas kitame laido gale reguliavo aparato jautrumą. Taigi, Watsonas buvo ne tik pirmojo skambučio pašnekovas, bet ir pirmasis pasaulyje „dainininkas telefonu“.
O kas tuomet dėjosi Lietuvoje?
Žinoma, negalėjau nepaieškoti informacijos apie tai, kaip ši inovacija pasiekė mus. Atradau, kad Lietuvoje pirmoji telefono linija buvo nutiesta stebėtinai anksti – 1882 m., praėjus vos šešeriems metams po Belo išradimo. Ji sujungė Rietavą, Plungę ir Palangą, o ja naudojosi kunigaikščiai Oginskiai ir Tiškevičiai.
Nors tikslūs pirmieji lietuviški žodžiai nebuvo užfiksuoti, istoriniai šaltiniai leidžia numanyti, kad tai buvo dvarininkų pasisveikinimai lenkų arba rusų kalbomis, pranešantys apie sėkmingą dvaro reikalų valdymą. Tikrasis lietuviškas žodis eteryje skambiai suskambo kiek vėliau, kai telefonai tapo prieinami platesnei visuomenei.
Na o šiandien…
Šiandien mes kasdien siunčiame balso žinutes, skambiname vaizdu ir net negalvojame, koks stebuklas tai atrodė prieš pusantro šimtmečio. Atradęs šias istorijas supratau vieną dalyką: net ir pati genialiausia technologija prasideda nuo visiškai žmogiškų, paprastų ir kartais net kurioziškų momentų.
Štai ir viskas, tikiuosi jog tai ką parašiau Jums patiko ir sužinojote kažką naujo.
Ačiū už Jūsų dėmesį!
